Po įstabiai trumpos konklavos, netikėto jos rezultato ir džiugaus popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžios, sulaukėme ir šventų Velykų. Tai žinios apie Amžinąjį gyvenimą laikas, kurį šiais – Tikėjimo – metais pasitinkame regimai atsinaujinusioje Bažnyčioje, – juk turbūt daugelis, kovo 13-osios vakarą regėję Jorge Mario Bergoglio balkone, pagalvojome: tai tikrai laimingas kunigas ir labai tikras popiežius. Nuoširdus, betarpiškas, vargšams atidus Pranciškus nuo šiandien vadovaus Bažnyčiai. O jo pavaldiniai? Ar tikri ir laimingi šiandien yra kunigai?

Būtent diskusijai apie kunigystę skirta balandžio „Artuma“, kelianti jau tradiciškai nepatogius klausimus: kam reikalinga, kokia yra ar turėtų būti kunigystė šiandienos gyvenime? Ką gi reiškia „atrasti pašaukimą“?.. Kaip ir viso pasaulio, taip ir Lietuvos bažnyčiose dažnai skamba maldavimas: „Kad jaunuoliai rinktųsi kunigystės kelią.“ Ar mažėjantis kunigų skaičius atspindi tokios „profesijos“ nevaisingumą, ar tokia tarnystė traktuotina kaip neįmanoma ar atgyvena?

Vytautė Maciukaitė siūlo mažėjančio pašaukimų skaičiaus nevertinti neigiamai; ji pritaria didžio teologo Karlo Rahnerio SJ nuomonei, kad mažėjant tikinčiųjų skaičiui, jų tikėjimas gilės bei tvirtės. Svarbiausia – tarpusavio palaikymas. Parapijietis savo bendruomenei ir kunigui įsipareigojęs ne mažiau nei kunigas savo ganomiesiems. Šį požiūrį taikliai apibendrina tėvas Antanas Saulaitis SJ: „Jonas Paulius II, teigdamas, kad XXI amžius Bažnyčioje būsiąs pasauliečių amžiumi, pranašavo ne kunigų bei vienuolių trūkumą, o bręstantį Vatikano II Susirinkimo Mokymą apie esminį Krikšto pašaukimą, išreiškiamą įvairiausių tarnysčių dovana.“ Viena iš naujų (atgaivintų) tarnavimo formų bendruomenėje – nuolatinė diakonystė, kurios tradicija siekia pirmųjų apaštalų laikus. Tokios tarnystės pavyzdys – pats Kristus, atėjęs tarnauti žmonėms, o ne kad Jam būtų tarnaujama. Šia tema „Artuma“ spausdina informatyvų interviu su diakonų ugdymo programų vadovais iš Jungtinės Karalystės – Tony Schmitzu ir Bernardu Farrell-Robertsu.

Redakcija itin džiaugiasi gyva diskusija rubrikoje „Tikiu. Padėk mano netikėjimui“: labai svarbu kalbėti apie Kryžiaus kančios reikšmę ir… dalytis klausimais. Į juos šįkart atsako kun. Audrius Mikitiukas: „Jėzaus kančios reikėjo tam, kad per mirtį ir Prisikėlimą išvaduotų žmoniją nuo susitarimo sulaužymo, kurį padarė pirmieji žmonės.“ O į gana stereotipiškus klausimus – kodėl kunigais gali būti tik vyrai, kam reikalingas celibatas – išsamiai ir kantriai atsakinėja kun. Artūras Kazlauskas.
Dr. Vincentas Vobolevičius komentuoja šventiškas Kovo 11-osios eitynes ir primena, jog „katalikai privalo džiugiai ir viešai švęsti tautines šventes, organizuoti tautinius kultūrinius renginius ir tuo pat metu liudyti mūsų tikėjimą“; jis taip pat kalba apie paradoksalią situaciją spaudoje, kai bet kokiai prigimtinei nacionalizmo formai įkyriai klijuojama fašizmo ideologijos etiketė. Praėjus 100 veiklos dienų, Algimantas Ramonas atkreipia dėmesį į naujosios Vyriausybės pažadus ir žingsnius šeimos politikoje. Įsiskaitykime.

Psichologė Zita Vasiliauskaitė aptaria savo profesijai atsidavusių žmonių svarbą visuomenėje, supažindina su kompetenciją simuliuojančių „autoritetų“ problema. Vanda Ibianska atpasakoja įspūdingą gyvenimo kelionę žmogaus iš kaimo; žmogaus, kurį šiandien vadiname palaimintuoju popiežiumi Jonu XXIII, norėjusiu įleisti į Bažnyčią šviežio oro ir sušaukusiu Vatikano II Susirinkimą.

Reikliu žvilgsniu į kunigystės iššūkius žvelgia kun. Kęstutis K. Brilius MIC: „Reikia artimo sielą, kaip ir Dievą, įsimylėjusių kunigų. Tokiai meilei neatsispiriama, tokia meilė ištirpdo individualizmą.“ Įdomu tai, jog žvelgdami į velykinės „Artumos“ viršelį puošiantį Pranciškaus veidą, matome būtent tokį Romos vyskupą ir kunigą. Šis dvasininkas – tai ne tik kunigystės „reabilitacija“, bet ir šventumo teigimas, įtaigi plačiai išminto – patogaus ir lengvo vartojimo – kelio kritika.

Šiame numeryje skaitytojų laukia net trys liudijimai apie savąjį kelią į pašvęstąją tarnystę: arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, vyskupo Kęstučio Kėvalo ir kunigo Erasto Murausko. Tai laimingų kunigų liudijimai.

Velykos – dvasinio atsinaujinimo metas, sutampantis ir su pavasariu. Tad, skambant džiaugsmingam Viešpaties Prisikėlė, Aleliuja ir regint Dievo kūrinijos nubudimą, įsiklausykime į pirmųjų popiežiaus Pranciškaus Mišių kvietimą: „Prašau visų, <…> būkime kūrinijos „globėjai“, sergėkime gamtoje įrašytą Dievo planą, globokime vieni kitus <…>. Globoti reiškia sergėti savo jausmus, savo širdį, nes iš jos išeina geri ir blogi ketinimai, tie, kurie kuria ir kurie griauna.“ Gera būtų ir mums užsikrėsti Pranciškaus gebėjimu būti meiliam bei… konkrečiam tuo pat metu!

Rūta LAZAUSKAITĖ